Meniu

Žiūrėti produktai

Išradėjo išpažintis

Visa tiesa apie „Stropuvos“ katilus

Vakar Justinas papasakojo radęs informaciją apie eksperimentą su orangutangais, kur vietą su jų skanėstu bananu apipildavo šaltu vandeniu. Orangutangai atsisakė skanėsto. Tačiau graudžiausia tai, kad voljerą papildžius keliais orangutangais nežinančius pasekmės – tie taip pat nesiekė bananų. Kodėl? Čia kaip ir su žmonėmis – visi taip daro.

Kolekcionuoju panašias žmonių įpročių klaidas. Surinkau 24, nuo mūsų įpročio karą ar žmogaus mušimą vadinti menu iki etikečių siuvimo ant marškinėlių taip, kad jos geriau matytųsi ant pakabos nors ir erzina sprandus.

Įprotis kartais neleidžia pasirinkti teisingesnio sprendimo ar tobulesnio gaminio nei įprasta – „neišradinėkime dviračio“, „įpratęs miegoti ant šiaudų nenori ant pūkų“, „kaip radome, taip paliksime“ ir t.t..

Gerai,kad yra ir racionalių įpročių: Kai pirmą kart demonstravome granulinį katilą, parodų lankytojai stebėdamiesi jo paprastumu, abejojo ar toks gaminys iš vis gali veikti. Tačiau tai, kad esame įpratę ir žinome, kad bet koks gamintojas esti atsakingas už savo gaminį, kad privalo garantuoti ir šalinti nesklandumus, net gražinti neveikiantį gaminį – vartotojai mūsų nauju įtartinai nesudėtingu ir niekingai pigiu gaminiu susidomėjo ir nesigaili, o džiaugiasi jo privalumais:

1. Mūsų granuliniame katile be jokio papildomo derinimo vienodai gerai veikia kaip brangios be žievės granulės, taip ir tamsios žievingos, tačiau pigios.

2. Hermetiškas degiklis neteršia patalpos medžio dulkėmis.

3. Katilui pereinant į budėjimo režimą nereikalingi taip įprasti neekonomiški prapūtinėjimai ir elektros naudojimas užsikuriant, o budėjimo režime nėra vėsinančios katilą traukos.

4. Budėjimo režime neužsidega granulės bunkeryje – žinoma, jei jis uždarytas.

5. Katilui nereikia brangių atsarginių detalių (granulių transporterinių, variklių, guolių).

6. Ir t. t..

Prieš 17 metų panaši padėtis buvo susiklosčiusi ir su mūsų tradiciniu kieto kuro katilu. Tačiau šiuo metu vartotojai ir dileriai dėka ilgamečio įpročio neleidžia mums jo patobulinti. Graužiu save, kad tam įpročiui buvau pasidavęs ir aš – tai įprotis gaminti per plačius šildymo katilų vandens marškinius, kur tarp sienelių nuo seno paliekama net pusė decimetro vandeniui cirkuliuoti.

O buvo taip: Pirmuosius katilus neatsisakė man gaminti Gena ir Janas. Meistrai už investicinius čekius atgavę lakštų valcus ir giljotiną, gamindami katilą gudravo – vietoj mano brėžinyje pažymėtų 15mm, neturėdami tam reikalingų krašto formavimo valcų, katilų vandens marškinius darė tik iki 7mm.

Po kelių metų jų valcai ir giljotina susidėvėjo, tad teko man pačiam pirkti reikalingus įrengimus, o tada pradėjom gaminti katilus su „teisingais“ 15 mm marškiniais. Tą žiemą prasidėjo skundai dėl kondensato katile. Nusprendėme, kad tai dėl pagerėjusios namų kokybės, mat katilui tenka dirbti žemesniais režimais. Padėtį pataisėme sukūrę aprišimo schemą, kuri neviršijo vandens srauto pro katilą jį mažindama mažėjant šilumos poreikiui, kartu ir katilo galingumui.

Po keliolikos metų pradėjo kreiptis seni mūsų katilų vartotojai, kai kurie katilai sugedo nuo slėgio viršijimo, mat po ilgo laiko apsaugos vožtuvo gumelė prikepa prie metalo ir slėgio vožtuvas neveikia, o tada negeras dalykas ir atsitinka pildant ar netikėtai užvirus katilui. Reikia nepamiršti slėgio vožtuvą nors kas mėnesį prasukti – ko reikalauja vožtuvo gamintojai, gaminio instrukcijoje.

Štai tada ir prasidėjo. Vartotojai tikino, kad senas gaminys veikė geriau, nebuvo kondensato, o malkų įkrova veikė ilgiau bent 2 – 4 valandas. Pradėjome siūlyti katilinės mazgą, kuris problemą išsprenžia, tačiau mums porindavo,- o kam? Juk senas katilas gerai ir be jo veikė. To paties savęs klausėme ir mes. Kai išsiaiškinome, kad senų mūsų katilų vandens marškiniai tik 7 mm, labai supykau ant senų meistrų, tačiau šiandien esu jiems dėkingas – ši jų „klaida“ parodė tikrą, nuo seno daromą įprastą klaidą, tai per didelius kieto kuro katilų marškinius, kuriuose vandens srautas sustoja, o be srauto šilumos mainai būna blogesni, ilgainiui ant paviršių kaupiasi dumblas, vanduo srūdamas nuo grįžtamo iki padavimo išvadų tą katilo vietą vėsina stipriau, nei likusį paviršių, kur ir kondensuojasi nepageidaujama drėgmė.

Džiugu, kad ne viena mūsų įmonė tai išsiaiškino – dujinių ir skysto kuro katilų gamintojai jau ne pirmas penkmetis atsisakę storų marškinių – štai kodėl jie nesiūlo ir nedaro sudėtingų katilinių, o jų katilų šilumokaičiai ne didesni už tokios pat galios automobilio variklius.

Taip pat ir mūsų granulinio katilo vandens marškiniai tik 5 mm. Štai kodėl pakanka tokio menko šilumokaičio.

Kad tai išdėstyti reikėjo stiprybės prisipažinti, kad daug metų darėme klaidą, kad gaminome prastesnius katilus nei Genas ir Janas. Tačiau tą klaidą ištaisėme sukūrę katilinės schemą, kurią daugelis meistrų naudoja ir kitiems kieto kuro katilams. Storų vandens marškinių šioks toks privalumas, avarijos metu (dingus elektrai). Nors tas privalumas mažareikšmis, naudojant šiuolaikines apsaugos priemones – vožtuvus, rezervinius generatorius ir pan.

Tikiuosi, kad po šios mano išpažinties mūsų dileriai ir pirkėjai pasitikės patobulintu tobulesniu ir ekonomiškesniu mūsų kieto kuro tradiciniu katilu, kaip ir granuliniu. Juk pastaruoju metu stiprėja aukščiau minėtas racionalus įprotis, tai žinojimas, kad gamintojas žino ką daro ir yra atsakingas už savo gaminio veikimą ir saugumą.