Klientų patarimai naudotojams

Kaip išgyventi su katilu „Stropuva S20”

Priešistorė.

Prieš dešimtį metų individualių namų šildymo sistemų pasaulis atrodė taip: namus dujomis šildė net ir varguoliai, nes dujos buvo pigios. Dujomis nešildė tie, kas neturėjo dujų trasos šalia namų. Tokie vargo su pigiais Viadrusais ir Kalviais, o turtingesni montavo dujų generacinius arba dyzeliu kūrenamus katilus. Faktas buvo tas, kad visi kieto kuro katilai, nepriklausomai nuo kainos, turėjo vieną esminį trūkumą – santykinai trumpą įkrovos degimo laiką. Ir štai 2005m. rinkoje pasirodė lietuvių sukurta naujovė – žvakės degimo principu veikiantys malkiniai katilai.

Aš tuo metu kaip tik rinkausi katilą savo namui ir sukau galvą kuris sprendimas man tiktų geriausiai. Stropuvos katilą pasirinkau visų pirma todėl, kad jis užėmė mažiausiai vietos. Mano katilinė vos 3m2 ploto, ir joje dar sumontuoti du boileriai. Tad bet ko statyti negalėjau – tiesiog nebūtų tilpę. Stropuvos katilas man tiko pagal užimamą plotą. Be to sužavėjo gamintojo deklaruojamas ilgas įkrovos degimo laikas. Nusipirkau.

Kas nutiko per pastaruosius 10 metų namų šildymo sprendimų rinkoje? Beprotiškai pabrango dujos ir dyzelis. Labai žymiai pabrango ir akmens anglis. Tačiau atpigo šilumos siurbliai. Dujų generaciniams katilams gamintojai įkrėtė proto ir apkabinėjo kompiuteriniu valdymu. Ir svarbiausia – atsirado ir išpopuliarėjo granuliai katilai ir granulių degikliai, bei židiniai ir krosnelės su vandens kontūrais.

Kas nauja nutiko su Stropuvos katilu per 10 metų? Jie sukūrė modelį, kuriame galima deginti anglį. Dar modernizavo oro padavimo skirstytuvą. Ir viskas. Na, nebent naujove pavadinsite faktą, kad katilų korpusus pradėjo dažyti geltona spalva (maniškis dar nedažytas, apsiūtas cinkuota skarda). Visa kita per 10 metų nepajudėjo iš vietos. Katilas koks buvo – toks ir liko: pretenzingas, nepatogus eksploatuojant, jautrus pokyčiams. Žodžiu – primityvus. Toks pat primityvus, koks yra primityvus Stropuvos internetinis puslapis, katilo instrukcija (aprašymas) ir serviso centras – pagalba. Viskas alsuoja pelėsiu dvelkiančiu požiūriu: nepatinka – nesinaudok. Čia tavo problemos.

Todėl Stropuvos vartotojus galima skirstyti į dvi kategorijas: vieni apsišarvuoja kantrybe ir ieško būdų kaip sutvarkyti šildymo sistemą su šiuo katilu taip, kad galėtų išgyventi šaltąjį metų sezoną. Kiti neapsikentę ima į rankas bulgarų liaudies instrumentą ir meta „raketas” per tvorą, keisdami jas patikimesniais ar patogesniais sprendimais. Žodį „raketa” paminėjau ne šiaip sau. Bet apie tai pakalbėsiu vėliau.

Apibendrinant: Stropuva yra mažiausiai pakitęs nuo sukūrimo momento, dažniausiai aptarinėjamas katilas, ieškant sprendimų kaip pašalinti esminius jo trūkumus, dažniausiai modernizuojamas ir dadirbinėjamas namudinių auksarankių. Taip taip – modernizuojamas, mat civilizuotai naudotis tokiu, kokį jį sukūrė gamintojas praktiškai neįmanoma. Arba jis nė iš tolo neduos to, ką žada gamintojas. Man žinomi atvejai, kai žmonės sukuria mikroprocesorinį valdymą siekiant išgauti idealius darbinius parametrus šiam katilui. Nesakau, kad ir jums to reikia. Ne. Bet tai yra ryškus signalas, kad gamintojams labiau rūpi pardavimai, o ne vartotojų nusiskundimai ir gaminio tobulinimas.

Aš per 6 metus mintinai išmokau gamintojo instrukcija, perskaičiau visus forumus, savo katilą „aprišau” keturiais skirtingais būdais, kol radau sprendimą kaip „prisijaukinti” šį ugninį žvėrį savo poreikiams. Be to, ne kartą konsultavau kitus „žvakių” nelaimėlius, forumuose ir gyvai kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Sugrupavau nusiskundimus ir pasidalinsiu savo patirtimi, kaip išvengti nemalonumų arba rasti sprendimą dabar neefektyviai dirbančiam jūsų Stropuvos katilui.

Aprišimas arba pajungimo schema.

Katilo montavimas prasideda nuo katilinės šiluminio mazgo schemos, liaudyje vadinamos „aprišimu”. Priklausomai nuo to, kiek teisingai bus aprištas katilas jūsų sistema dirbs gerai arba ne. Dauguma „santechnikų su patirtimi” ir rekomendacijomis nesuvokia šio katilo veikimo principų ir sakydami „aš žinau kaip reikia, nesiginčyk” pridaro esminių klaidų, kurias vėliau reikia perdarinėti.

Esmė tokia: čia ne Viadrusas ir ne Vienybė. Ir klasikinė schema čia netiks.

Antras faktas – šiam katilui galioja taisyklė less is more (mažiau yra daugiau). Kuo paprastesnė (proto ribose) bus katilo pajungimo schema – tuo lengviau subalansuosite sistemą ir turėsite mažiau vargo bei galimai gendančių mazgų.

Šio katilo pajungimui nereikia jokių trišakių, keturšakių, pamaišymo mazgų, termogalvų, elektrinių pavarų ir visokių kitokių prabangių dalykų, kuriuos jums bandys įpiršti santechnikas. Išgirdę terminą „pamaišymas su kapiliaru” tuojau pat meskite tokį santechniką pro duris – sutaupysite laiko, nervų ir pinigų. Patikėkite, aš per tai perėjau.

Pradėjau nuo to, kad nuvažiavau pas santechniką su rekomendacijomis, kuris man nubraižė pajungimo schemą ir visą vakarą aiškino kodėl taip ir ne kitaip. Nė velnio. Po ilgų nevilties vakarų mečiau viską lauk ir dariau taip, kaip reikia. Tiesa, vėliau dar perdarinėjau, bet tik tam, kad optimizuočiau nereikalingus mazgus ir pasiekčiau efektyvesnį katilo darbą.

Didelė skundų dalis forumuose skamba taip: santechnikas pajungė, bet namuose šalta, katilas veliasi dervomis, pakura sudega per 6-8val. Aš nežinau ką daryti, nes nieko nesuprantu.

Štai kaip atrodo ne kartą išbandyta ir patikimai veikianti katilo pajungimo schema:

Schemos elementai:

1. Apsauginis vožtuvas 1,5bar
2.1 – 2.2 ventiliai (sklendės) pagal vamzdžio skersmenį
3. Balansinis ventilis bendram srautui valdyti
4. Išsiplėtimo indas
5. Termometras išeinančio srauto t matuoti (gali būti išorinis, su priglaudžiamu davikliu)
6. Boileris
7. Nuorintojas
8. Grindinio šildymo kolektorius
9. Mechaninio valymo filtras
10. Radiatoriai ar kiti šildymo prietaisai.
11. Cirkuliacinis siurblys, kurio įjungimo termorelė sumontuota ant išeinančio vamzdžio.

Praleidau ir nenupaišiau dar vieno svarbaus prietaiso – manometro, kuris parodytų koks sistemos slėgis. Apie manometrą nėra ką daug pasakoti, jis tiesiog sumontuojamas kur nors prie grįžtamo srauto. Pavyzdžiui atšakoje prieš siurblį ir filtrą.

Sistema veikia taip: užkūrus katilą karštas vanduo kyla iš katilo lauk ir pašildyta termorelė įjungia cirkuliacinį siurblį. Rekomenduoju nustatyti termorelę, kad siurblys veiktų tada, kai iš katilo išeinančio vandens t +40C. Daugiau neverta, mat degimo pabaigoje žarijos rusens ir šiluma eis tik per kaminą, mažiau neverta, nes atvėsins boilerį.

Karštas vanduo teka į boilerį, iš jo – į radiatorius ir grindinį šildymą. Ventilis 2.1 užsuktas, 2.2 atsukti. Jeigu norite ir vasarą kaitinti vandenį malkomis – 2.2 užsukat, o 2.1 atsukat. Taip viskas tekės mažuoju ratu. Iš šildymo prietaisų partekėjęs vanduo traukiamas siurblio keliauja atgal į katilą ir sukasi tokiu ratu.

Jau girdžiu specialistų riksmus: taip pajungtas boileris atšals užgęsus katilui! Boilerį reikia jungti lygiagrečiai!

Ne, nereikia. Ir tai išbandyta daugiametėje praktikoje. Esmė tame, kad užgesus katilui termorelė išjungia siurblį ir srautas sutoja. O boilerio šilumokaitis nėra toks greitas, kad atiduotų visą šilumą į sistemą akimirksniu. Rezultate katilas užgęso, siurblys sustojo, o boileryje tebeliko +65C karštumo vanduo. Lygiagrečiai pajungtas boileris arba kaista neefektyviai, arba per save nušuntuoja srautą atgal į katilą ir namuose būna šalta. Esu matęs variantų su trieigiu vožtuvu, kai pradžioje užkaitinamas boileris, o tada nusukamas srautas per namus. Bet ar norėsite kievieną kartą eiti ir sukinėti trieigį, kad būtų šildomas tai vanduo, tai namai?

Tiesa, šis sprendimas netiks kombinuoto boilerio vartotojams: užgęsus katilui ir pravėsus boileriui jį pradės šildyti elektrinis tenas, o siurblys ir toliau neš termofikatą po namus. Gali būti, kad mėnesio pabaigoje gausite 200EUR dydžio sąskaitą už elektrą. Tad jungiant šiuo būdu ir kūrenant katilą nepamirškite ištraukti boilerio kištuko iš rozetės. O kai baigist kūrenti katilą pavasarį – išjunkite siurblį ir tik tada įjunkite boilerio elektros kištuką.

Dar vieni sakys: nėra pamaišymo mazgo! Katilas apsivels dervomis! Nelaikys grįžtamos temperatūros!!!

Netiesa, ponai. Mano katile grįžtamas į katilą srautas į katilą būna max +20C. Tačiau katilą aš valau tik vieną kartą per metus – pabaigus sezoną. O kamino nevaliau dar nei karto. Apžiūriu: švarus, blizga – kam valyt? Katilas veliasi ne dėl grįžtamos temperatūros. Bet apie tai papasakosiu vėliau, prie sistemos balansavimo. Kartu paaiškinsiu, kodėl nereikia pamaišymo mazgo grindiniam šildymui.

Papildomos modifikacijos katilui.

Aprišus katilą reikia taisyti jo konstrukcinius trūkumus. Pirmas ir esminis – reikia perdaryti oro padavimo dangtelio valdymą. Kas nežino – tai toks dangtelis katilo viršuje, kurio atidarymas valdo į katilą patenkančio oro srauto kiekį. Kuo daugiau oro – tuo aktyviau dega kuras. Oro srautas valdomas nuo katilo vidinės temperatūros.

Stropuviečiai jį vadina bimetaliniu reguliatorium ir labai tuo didžiuojasi. Visiškai beviltiškas sprendimas. Pradedant tuo, kad jį reikia nuolat pasukiot, priklausomai nuo to, kokia lauko temperatūra (kai lauke šalta – reikia atsukti daugiau, nes didėja namo šilumos nuostoliai, o katilas dirba senu režimu), baigiant tuo, kad medinis pagaliukas ilgainiui sulinksta ir deformuojasi. Visiškai netikslus, inertiškas ir beviltiškas reguliatorius.

Metat viską lauk, paliekat tik dangtelį, kuris uždengia oro padavimo angą. Jį tvirtinate ant vyrių prie katilo, primontuojate kilputę ir į termometrui skirtą angą įmontuojate Honeywell reguliatorių su grandinėle, kurią prikabinate prie dangtelio. Reguliatorius atrodo taip:

Dangtelis ant vyrių su grandinėle atrodo taip (nuotrauka ne mano – čia gerietis arkava iš „Bangos” fotografavo savo reguliatorių):

Sumontuotas reguliatorius (čia jau mano katilo) atrodo taip:

Oro padavimo problemas išsprendėm. Dabar reikia sutvarkyti dūmų išmetimą. Pirmas darbas – aukštai temperatūrai atsparia vata izoliuokite dūmtraukį, kuris jungia katilą su kaminu. Maniškis atrodo taip:

Stropuviniai sako, kad čia reikia išpjauti angą valymui. Faktiškai jos nereikia. Kai dūmtraukis apšiltintas, tai jame nesusidaro dervų rasos taškas ir ant sienelių nesėda niekas, ką reiktų valyti. Smalsumo dėlei po 2 metų naudojimo išardžiau pažiūrėt kas viduje ir radau dvi dideles saujas smėliuko. Daugiau viskas švaru ir ten nėra ko lysti.

Kitas dalykas, apie kurį nutyli gamintojai savo rekomendacijose – kamino traukos reguliatorius. Jis atrodo taip:

Jų būna įvairių, bet esmė yra ta pati: valdyti kamino trauką. Dažnai Stropuvos turėtojai skundžiasi, kad užkūrus katilą jis birbia, pulsuoja, kartais meta dūmą atgal ir dirba neefektyviai. Visa tai yra per didelės traukos pasekmė. Ir šis reiškinys natūralus: sistema yra šalta, oro padavimo sklendė atsidariusi, degimas vyksta aktyviai, nes oro gaunama daug. Bet katilas birbia ir jo temperatūra nekyla, nes katilas dirba neefektyviai. Tada tenka uždarinėti oro padavimo sklendę, degimas mažėja, katilas smilksta, meta juodus dūmus ir nešyla. Visiškas porno.

Visus birbimus ir perdidelės traukos problemas išsprendžia traukos reguliatorius. Jis per save į kaminą įleidžia papildomo oro ir sumažina trauką, kartu nuramindamas visus birbimus ir pupsėjimus. Katilas dega gausiai, karštai, sistema kaista, o problemų nelieka.

Net jei ir neturite problemų su pertekline trauka – tokį reguliatorių verta turėti. Kai žiemą pučia stiprus vėjas kamine susidaro žemesnis slėgis ir šiluma nachališkai traukiama iš katilo lauk. Esant reguliatoriui žemas slėgis kompensuojamas iš apačios pasiurbiamu oru ir katilas dirba nepriklausomai nuo vėjo stiprumo ramiai ir tolygiai. Patikėkite, tai sutaupo kuro, kurį sudegina katilas to nenorėdamas.

Kamino traukos reguliatorių galima montuoti ten, kur nurodo gamintojas. Aš nuėjau paprasčiausiu keliu: pristatomo kamino apačioje nuėmiau kondensatoir pravalos dangtelį, sumontavau papildomą trišakį, į kurio šoninę atšaką įdėjau traukos reguliatorių, o pravalos dangtelį užmoviau apačioje. Ir traukos reguliatorius dirba ir nieko daug ardyt nereikėjo.

Šioje nuotraukoje – dirbantis kamino traukos reguliatorius. Gerai įsižiūrėjus matosi, kad reguliatorius šiek tiek prasivėręs, įleidžia į kaminą papildomo oro taip mažindamas kamino trauką.

Jeigu kamino trauka prasta, arba kuras drėgnas – verta sumontuoti oro įpūtimo kolektorių. Stropuva juos gamina, bet prašo daugiau nei 80EUR. Be to, perdarius oro padavimo sklendės valdymą, Stropuvinis jums netiks. Nebėda – galite ne prastesnį pasidaryti patys ir kainuos kelis kart pigiau. Jei kam bus įdomu – papasakosiu apie jį atskirai.

Taigi, oro padavimą ir dūmų išmetimą sutvarkėm – galime judėti tolyn. Užpildykime sistemą vandeniu ar kitu termofikatu ir eikime prie svarbios dalies:

Sistemos balansavimas ir paleidimas.

Užpildžius sistemą iki rekomenduojamo 1bar slėgio vandeniu įjunkime siurblį ir palikime suktis. Tegul cirkuliuoja vanduo sistemoje ir po truputį išvaro orą per nuorintojus. Eikime prie radiatorių.

Kiekvienas modernus radiatorius turi nuorinimo varžtą, kurį atsukus išeina oras ir pradeda bėgti vanduo. Kai išpurškiamas oras ir bėga tolygiai vanduo be pasitaškymų – radiatorius nuorintas ir galima uždaryti nuorintoją. Jei radiatoriai bus nenuorinti jie dirbs neefektyviai, šils netolygiai ir nepilnai. Ir apskritai oras sistemoje yra blogis, mat sistema šildo nesklandžiai ir netolygiai. Orą iš sistemos reikia pašalinti.

Priešingoje radiatoriaus pusėje yra vieta sumontuoti termoventiliui (termogalvai) kuris valdo radiatoriaus darbą priklausomai nuo kambario aplinkos temperatūros. Šiuos dalykėlius privaloma sumontuoti ant kiekvieno radiatoriaus. Jų dėka turėsite stabilią temperatūrą kambaryje.

Jų veikimo principas toks: nustatote norimą patalpos temperatūrą (pvz +20C, kas atitinka skaičių 3 ant termoventilio) ir jis automatiškai per radiatorių praleidžia tiek srauto, kad patalpoje būtų palaikoma nustatyta temperatūra. Kitaip tariant radiatorius šildo ne tiek, kiek jis gali, o tiek, kiek šilumos reikia konkrečiai patalpai. Jeigu namas apšiltintas gerai, tai labai gali būti, kad sušilus patalpai radiatorius apskritai atvės. Tai visiškai normalus reikšinys. Tiesiog šilumos pakanka, termoventilis uždaro srautą per konkretų radiatorių ir jis atvėsta. Atvės patalpa – termoventilis atidarys srautą ir radiatorius vėl ims šildyti.

Po termoventiliu ant radiatoriaus yra bronzinė šešiakampė veržlė su skaičiukais ant jos. Šia veržle reguliuojamas maksimalus pratekantis srautas per radiatorių. Sistemos paleidimo pradžioje visų radiatorių veržles pasukite ties skaičiumi 1. Jeigu eksploatuojant sistemą girdėsis radiatoriaus šnarėjimas, tuomet visų pirma papildomai patikrinkite, ar radiatoriuje nėra oro. Jeigu oro nėra, o radiatorius šnara – tuomet atsukite šiek tiek šią bronzinę veržlę. Raskite poziciją tarp 1 ir 2, kuomet jis nustoja šnarėti.

Jeigu nustatysite didesnę nei 2 reikšmę – srautas bus per didelis ir sistema bus išbalansuota ir katilas dirbs neoptimaliai.

Jei jau prakalbome apie srautą, papasakosiu pagrindinį sistemos balansavimo principą. O jis yra paprastas: cirkuliuojančio termofikato srautas turi būti kuo mažesnis arba toks mažas, kiek tai yra įmanoma.

Didžiausia klaida, kurią daro Stropuvos katilo montuotojai ir savininkai yra per didelis termofikato srautas sistemoje. Jų logika būna tokia: jei namuose šalta, vadinasi iš katilo per lėtai atkeliauja šiluma ir reikia didinti srauto greitį. Tada cirkuliacinis siurblys įjungiamas maksimaliu greičiu, atsukami balansiniai vožtuvai ar veržlės ir… ir vis tiek lieka šalta. Maža to – katilas veliasi dervomis, iš jo bėga kondensatas, kemšasi dūmtraukis, iš kamino eina juodas dūmas, o pakura sudega per 6val. taip ir nespėjusi sušildyti namų. Šeimininkai rėkia ant santechniko, šis sako „aš sakiau darom kaip reikia”, tada perdarinėja aprišimą, montuoja papildomą siurblį, deda keturšakius, sukuria mažąjį ratą, išleidžia krūvą šeimininkų pinigų, namai šiek tiek sušyla, bet katilo darbinis režimas toli gražu nesiekia to, ką žadėjo gamintojas. Tada šeimininkai vėl rėkia ant santechniko, o šis rėžia atgal: aš jums sakiau, kad katilas kreivas ir jo geriau iš vis nepirkti!

Štai ji – neteisingai eksploatuojamos šildymo sistemos su Stropuvos katilu klasika. Šalti namai, užsikišęs katilas ir nelaimingi šeimininkai. O visa problema tame, kad ne katilas kreivas, o santechniko smegenų vingiai tiesūs.

Jeigu namai nešyla, arba šyla nepakankamai absoliučia dauguma atvejų problema būna viena: per didelis termofikato srautas per katilą. Mažinkite srautą ir jo greitį!

Srauto mažinimui ir jo paskirstymui ir skirtos veržlės ant radiatorių bei balansinės sklendės katilo pajungimo schemoje. Schemoje pažymėtos sklendės 2.2 skirtos paskirstyti srautą tarp radiatorių ir grindinio šildymo taip, kad sistema šiltų tolygiai. Sklendė Nr. 3 skirta bendro srauto mažinimui.

Kalbant apie srauto greitį būtina pakalbėti ir apie cirkuliacinį siurblį. Namui iki 250kv.m. sistemoje reikia vieno ir paties mažiausio galingumo siurblio. Sumontavus siurblį jį privaloma perjungti į 1-ą greičio pavarą. Ir dar „prispausti” srautą balansine sklende nr.3. Taip, ir ne kitaip.

Visi santechnikai, kurie aiškins, kad ant grindinio šildymo kontūro reikia atskiro siurblio, nes vienas siurblys „neprastums” vandens per vamzdelius jums begėdiškai meluoja. Mano naudojamoje sistemoje sumontuotas Grundfoss UPS 25-40 siurbliukas, dirbantis 1-a pavara, bendras srautas prispaustas iki minimumo ir tai visai netrukdo jam dirbti su grindinio šildymo kontūru, kurio ilgis 105m. Viskas kuo pukiausiai prateka, „prasistumia” ir grindys šauniai šyla.

Iš čia vėl gauname atsakymą į klausimą kodėl grindinio šildymo mazgui nereikia pamaišymo. Egzistuoja stereoptipas, kad grindiniam kolektoriui privaloma montuoti atskirą pamaišymo mazgą, kuris užtikrina, kad į grindis tekančio termofikato temperatūra nebūtų didesnė nei +38C. Antraip – sako „išmanieji” santechnikai – grindys įkais tiek, kad basomis kojomis šoksite čečiotką, o ilgainiui plytelės nušokinės nuo betono, mat bus per karšta.

Sistemoje su Stropuvos katilu šis stereotipas visiškai netinka, mat srautas grindiniame šildyme yra taip pat labai lėtas. Mano atveju jis sureguliuotas taip:

Kairėje pusėje esantis srauto indikatorius rodo srautą per kontūrą, prie kurio srautas ateina į vonios gyvatuką, o iš gyvatuko (atidavus dalį šilumos į aplinką) eina į grindų kontūrą, kurio vamzdelio ilgis 48m. Dešinėje esantis reguliatorius rodo srautą, einantį į minėtą 105m. ilgio grindinio šildymo kontūrą. Pirmas kontūras „sukasi greičiau” tik dėl gyvatuko, mat jis gana žymiai atvėsina per jį einantį srautą.

Dabar atsisėskit ir nustebkit: į grindinio šildymo kolektorių paduodamas termofikatas be jokių pamaišymo ir jo temperatūra yra +75C

Ir nei viena plytelė nenusilupo, ir niekas kojų padų ant grindų nenusvilo. Grindys yra maloniai šiltos. Nes srautas per jas yra minimalus. Jeigu būtų trečia siurblio pavara, termofikatas lėktų kaip vėjas ir su tokia temperatūra namuose šokinėtų plytelės ir sviltų šlepečių padai. Čia viskas kitaip. O fizika yra elementari: kadangi srautas yra lėtas, tai ir grindys nespėja perkaisti, mat dalį šilumos atiduoda į aplinką. Kol srautas nuteka per grindis jis spėja atvėsti tiek, kad grįžta kambario aplinkos t. Jeigu kambaryje bus +20C – tai ir gryžtančio srauto t bus +20C. Ir tiek nukeliaus į katilą. Ir katilas nesivelia dervomis, dirba tolygiai, jo nereikia valyti. Magija? Ar manote, kad aš meluoju? Ne, jokios magijos nėra. Tiesiog šis katilas sukurtas dirbti tokiu režimu. Ir kol nesuvoksite jo darbo principo – tol namuose bus šalta, ant jūsų rėks žmona ir santechnikas, netekęs kantrybės, nebeatsilieps į jūsų skambučius.

Jau vėl girdžiu skeptikų žodžius: bet tokiu atveju grindys šyla netolygiai! Taip – jos šyla netolygiai. Bet! Netolygiai jos šyla nuo tada, kai yra visiškai atšalusios. Ir tai trunka pirmą parą. Maks – 2. Vėliau jums nereikia to didelio betono luito, kuriame išvedžioti vamzdeliai, įšildyti nuo nulio. Jūs tik palaikote šilumą ir jos pasiskirstymas yra tolygus.

Taigi, pasikartosiu: šildymo sistemos su kietojo kuro katilu Stropuva balansavimo esmė yra kuo mažesnis srautas, tolygiai paskirstytas tarp šildymo prietaisų pagal jų temperatūros atidavimo savybes (šiluminį galingumą).

Jeigu dirbant katile nepavyksta pasiekti darbinės temperatūros – srautas yra per didelis. Jei namuose šalta – srautas yra per didelis. Jei katilas veliasi, dūmtraukis kemšasi – srautas yra per didelis. Jei katilas dega trumpiau nei 20 valandų su viena įkrova – srautas yra per didelis. Tiesa, dar gali būti kuro priežastis, bet apie tai pakalbėsiu vėliau.

Ką daro žmonės, kai namie šalta? Atsuka viską, kad kuo daugiau šilumos atkeliautų į namus. KLAIDA!

Užsukit viską! šildyt reikia taip: visų pirma, kad būtų ką nešti į namus – šiluma turi atsirasti šilumos šaltinyje, katile. Kai katilas įkaito – tada pradedam nuiminėti šilumą ir nešti į namus. Jeigu užkūrėte pirmą kartą, nesitikėkite, kad namuose bus šilta po pusvalandžio. Nebus. Visų pirma sušyla katile esantis vanduo, tada jis nešamas į namus. Pirmą šilumos dalį pasiima boileris. Ir pasiima daug. Kai boileris sušils bent dalinai, tuomet šiluma keliaus toliau – į radiatorius, gyvatuką, grindinį šildymą ir kt.

Apskritai per šiuos 6 katilo naudojimo metus aš supratau, kad katilas nėra skirtas namams su dideliais temperatūriniais perkritimais. Jis efektyviausiai dirba ne tada, kai namus reikia greitai prišildyti nuo +5C iki +22C, o tada, kai palaikoma šiluma namuose. Mano namuose net esant didžiausiems šalčiams temperatūra viduje svyruoja +18..+22C ribose. Tam pasitarnauja didelė pakura ir ilgas įkrovos degimo laikas.

Jei jums reikia, kad užkūrus katilą visiškai atšalusi sistema jau po pusvalandžio tvokstu karščiu radiatoriuose ir šildytų atšalusius namus – šis katilas ne jums. Rinkitės Viadrusą, kūrenkite jį anglimi ir turėsite norimą rezultatą. Stropuva skirta nuosaikiam, ramiam darbui, kuris užtikrina maksimalų komforta ir minimalius temperatūros svyravimus namo viduje.

Žinoma, aš irgi žmogus – tenka išvažiuoti iš namų žiemą ir ilgesniam laikui. Ir namai atvėsta labiau, nei norėčiau. Ką aš darau, kai parvažiavęs randu namuose +13C? Aš neinu kurti katilo. Aš visų pirma užkuriu namuose židinį kaitriomis beržinėmis malkomis. Ir jau po 10min. į namus plūsta šiluma. Ir tik tada einu kurti katilo.

Kol įsikuria katilas, kol sušyla jame ir visoje sistemoje esantis vanduo – židinys jau būna greitai pakėlęs patalpų oro (ne sienų, grindų ar patalpose esančių objektų) iki+18C, o katilas tęsia jo darbą. Jis užtikrina, kad namai sušiltų iki norimų +22C ir palaikytų šią komfortabilią temperatūrą. Žinoma, aš galėčiau išsiversti tik su katilu, tačiau +22C namuose būtų ne po pusvalandžio, o po trejeto – ketverto valandų. Valandų, kuomet taip knieti nagai perjungti siublį į aukštesnę pavarą ir atsukti termogalvas ant 5 🙂

Štai ir viskas, pradinis sistemos balansavimas atliktas – galime kurti katilą. Fine-tuning’ą padarysite vėliau, pagal savo poreikius, balansuodami srauto paskirstymą tarp radiatorių ir grindinio šildymo. Tik nepamirškite vieno fakto: sušilus namams radiatorių termo galvos užsidarys ir srautas per radiatorius sustos. Tada jis plūstes į grindinį šildymą, taip didesnę šilumos dalį nukreipdamas į grindis. Todėl neskubėkite atiduoti srauto po lygiai ir grindims ir radiatoriams. Tegul radiatoriai pradžioje gauna daugiau – vėliau srautas savaime nukryps į grindinį šildymą.

Beliko paminėti dar vieną problemą, su kuria susiduria vartotojai, balansuodami sistemą. Situacija atrodo taip: katilas kelias valandas pasiekęs darbinę temperatūrą (+75C ir daugiau), o radiatoriai ir grindys vis tiek nešyla arba šyla blogai. Net oro padavimo sklendė jau užsidarius, katilas iš aktyvaus degimo perėjo į ramų – smilkstantį, o namai nešyla. Tokiu atveju reikia ieškoti pajungimo sistemos klaidų. Gali būti, kad srautą atgal į katilą nušuntuoja netinkamai pajungtas boileris – jei jis pajungtas lygiagrečiai, tuomet per jį srautas gražinamas į katilą, nepasiekdamas namuose esančių šildymo prietaisų. Arba sistemoje yra sumontuotas trieigis, ketureigis pamaišymo mazgas, kuris gražina srautą į katilą. Čia gaunate situaciją, kai katilas šildo ne namus, o pats save ir lauko orą per kaminą.

Supraskite: katilui savęs šildyti nereikia – jam reikia šildyti namus. Juk todėl jį ir pirkote, ar ne? 😉

Kuras.

Prieš kūrenant katilą privalau tarti kelis žodžius apie kurą. Stropuvos atstovai savo interneto svetainėje rašo, kad katilą galima kūrent beveik visu rinkoje esančiu kietu kuru. Aš visų kuro rūšių neišbandžiau, todėl kalbėsiu tik apie tą kurą, kurį bandžiau ir turiu patirties.

Stropuva yra kurui reiklus katilas. Jeigu nutarsite pakuroje deginti medieną – ji privalo būti sausa. Ir ne šiaip sausa, o labai sausa. Jeigu tikitės, kad gegužės pabaigoje nusipirksite šviežiai nupjauto beržo, o rugsėjį jau galėsite juo pilnavertiškai šildyti namus – taip nebus. Taip yra todėl, kad malkos nebus tinkamai išdžiūvę, o sudėjus drėgną kurą į katilą jis degs nenoriai ir neefektyviai. Visų pirma todėl, kad didelę dalį degimo metu išskiriamos šilumos katilas sunaudos paties kuro džiovinimui. Todėl termofikato temperatūra katile bus žema ir kils labai nenoriai. Be to, katile gali susidaryti kondensatas, katilas labiau užsiterš dervomis ir vienos įkrovos degimo laikas labai sutrumpės. Teoriškai šią problemą dalinai išsprendžia priverstinis oro įpūtimas į katilą. Teisybė – gaudamas daugiau deguonies kuras dega kaitriau. Tačiau degimo trukmė vis tiek bus maža, o katilo darbas – neefektyvus.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad minkštojo spygliuočio ir lapuočio malkas (eglė, pušis, alksnis, juodalksnis, drebulė, liepa ir pan.) reikia džiovinti vienerius metus, o kietojo lapuočio malkas (beržas, ąžuolas, uosis, obelis, kriaušė, skroblas ir kt.) – dvejus. Geriausia malkas pirkti gruodžio – vasario mėnesiais, mat tada kertama mediena turi sukaupusi savyje mažiausiai drėgmės, lengviau skyla skaldant ir greičiau džiūsta. Blogiausias laikas pirkti malkoms yra balandžio – birželio mėnesiai, mat tada medienoje būna maksimalus drėgmės kiekis ir tokias malkas tenka ilgiau džiovinti.

Jeigu katilinėje turite vietos – įsirenkite joje nedidelę malkinę. Katilo kūrenimo metu katilinėje būna sausa ir šilta, oras keičiasi, mat jis patenka į katilą ir metamas lauk per kaminą. Malkos katilinėje pradžiūsta, dega geriau ir efektyviau. Be to nereikia kas vakarą bėgioti lauk ir nešti malkas. Aš prisinešu malkų tiek, kad jų užtenka visai savaitei. Prieš naudojimą papildomai pradžiūvusios malkos dega ir gerai ir ilgai.

Esu bandęs maišyti malkas su akmens anglimi, tačiau anglis dalykas purvinas, o didelio efekto kūrenant nepastebėjau. Kaitros buvo tiek kiek reikia, pakuros degimo laikas neprailgėjo tiek, kad būtų verta terliotis su anlgimi ir vėliau sukti galvą, kur dėti anglies šlaką.

Stropuva gerai dega ir su medienos briketais. Tik briketai yra brangesni už malkas, o į pakurą jų telpa nemažai. Ekonomiškai tai nėra efektyvus kuras, tačiau pavasariop pritrūkus malkų arba neturint sauso kuro geriau kūrenti sausais briketais, nei šlapiomis malkomis.

Katile sėkmingai dega ir medienos granulės, tik jas reikia naudoti ne vienas, o maišant su kitu kuru. Apie tai pakalbėsiu prie pakuros degimo trukmės.

Prasčiausias mano bandytas kuras buvo durpių briketai. Klaikus kuras: degant jie dvokia, sudega ne iki galo, mat peleningumas yra didelis ir degimo pabaigose nesudegę briketai smilksta paskendę pelenuose. Dėl didelio peleningumo katilą tenka dažniau valyti. Žodžiu labai blogai.

Kūrenti vien anglimi nebandžiau. Ir neturiu noro tą daryti. Malkos yra švarus ir nebrangus kuras, likusius pelenus naudoju kaip trašą savo sklype ir nereikia sukti galvos kur dėti anglies likučius.

Kokias malkas geriausia rinktis? Mano patirtis rodo, kad geriausia turėti visokių malkų ir naudoti įvairius jų miksus. Tokiu būdu galima apsiekti maksimalų efektyvumą. Tada, kai lauke nėra šalta (oro t. nenukrenta žemiau -5C) aš naudoju mažesnį kaloringumą turinčias malkas – pušį, eglę, alksnį su keliomis drebulės ir beržo pliauskomis. Kai atvėsta rimčiau – kūrenu beržą, pamaišydamas su ąžuolu. Bandžiau kūrenti vien ąžuolu – jis nedega ramiu režimu, gęsta. Ąžuolą reikia maišyti su kitomis malkomis, kurios sukuria žarijas, reikalingas ąžuolo degimui. Eikime mesti malkų į katilą.

Pirmas užkūrimas ir kūrenimas.

Dedant malkas į pakurą keiksnoju Stropuvos gamintojus kiekvieną mielą kartą. Stropuviniai, jeigu šaltojo sezono metu vakarais imate žagsėti – žinokite, kad tai jus keikia nelaimingi katilo kūrikai. Dėl Dievo meilės, kodėl katilą reikia gaminti apvalų? Mano žiniomis Stropuva yra vienintelis kieto kuro katilas, turintis apvalią pakurą.

Na kodėl??? Aš suprantu, kad gamyba ir jos kaštai kur kas žemesni, kai tiesiog paimi du skirtingo skersmens vamzdžius, jiems privirini dugnus, įpjauni dureles, dūmtraukio pajungimo vamzdį ir pavadi šį hemorojišką kūrinį originaliu, analogų neturinčiu, katilu. Taip, analogų jis neturi – tas tiesa. O ar kada pagalvojote, ką apie jus sako nelaimingi pečkuriai? Ir kodėl kitų katilų pakuros yra stačiakampės? Ne? Tai aš jums atsakysiu – tam, kad pakuros užpildymas kuru neprimintų puzzle dėlionės. Aš nenoriu dėlioti dėlionės, aš noriu pridėti pilną pakurą malkų ir greitai. O tai ne visada pavyksta.

Net jeigu turite patirties ir iš anksto pjaunate malkas skirtingais ilgiais – ir tada užpildyti pakurą optimaliai nėra lengvas uždavinys. O ką daryti, jei perkate jau skaldytas malkas, kurios visos tobulai vienodo ilgio? Kaip užkrauti pakuros kraštus? Stačiai galite net nebandyti, nes genialios formos katile ant nesudegusių stačių malkų šonuose pakimba kitas jūsų genialus išradimas – oro skirstytuvas, kuris paduoda orą į degimo tašką. Nuoširdžiai pridėkite ranką prie širdies ir pasakykit: ar būtų nosis nukritus, jei pakurą padarytumėt stačiakampę? Ir įdėtumėt tarpe dar vienas dureles per vidurį? Aš nekalbu apie tokį dalyką, kaip galimybė sudėti tik pusę malkų įkrovos ir patogiai uždegti ją atsidarius vidurines (neegzistuojančias) dureles. Jūs man pasakykit – kas ta beždžionė, turinti tokias ilgas rankas, kuri sugeba per viršutines dureles įmestą malką, kuri skersai nukrito ant dugno, pasiekti neišsiterliojus ir pataisyti???

Aš kartais nuoširdžiai manau, kad Stropuva katilus gamina pagal principą „mes pagaminom ir pardavėm, o toliau viskas yra jūsų bėdos – kūrenkit kaip išmanot”.

Jeigu Stropuvos katilas turėtų stačiakampę pakurą – ją būtų galima užpildyti vienodo ilgio malkomis nepaliekant beviltiškų tuščių tarpų. Vien dėl formos kuro tilptų daugiau ir degtų katilas ilgiau. Ir jei būtų dar vienos durelės per vidurį – būtų galima ne tik pridėti malkų optimaliau, bet ir užkurti patogiai pusę pakuros, kas aktualu pavasarį ar rudenį, kai lauke nėra šalta.

Ne, stačiakampė pakura ir papildomos durelės yra per daug sudėtinga. Todėl Stropuva neieško lengvų kelių ir kuria mechanizmą, kuris užkurtų ir sustabdytų katilą, kai šilumos nereikia. Už papildomus pinigus, be abejo.

Todėl pavasarį, kai dienos saulėtos katilas užmiega visai dienai ir įsijungia tik vakare, taip sutaupydamas malkų dar visai parai, o kartais ir ilgiau.
Tam sukūrėme savo katilui elektroninį valdiklį, kurio dėka katilas dirba tik ekonomišku režimu, o namui įšilus uždaroma oro sklendė ir katilas neveikia. Per užduotą pauzę (nuo 1 val iki 6 val) patalpos kiek atvėsta, įjungtas katilas vėl dirba ekonomišku režimu, kol patalpos sukaupia šilumą. (Šaltinis: stropuva.lt)

Kosmonautai – kitaip ir nepavadinsi. Suteikti galimybę užkrauti patogiai pusę pakuros, kuri sudega iki ryto ir užgęsta – prabanga. Pirkit elektroninius valdiklius!

Taigi pakura yra tokia, kokia yra – dedam kurą. Apačioje verta dėti smulkias, greit sudegančias malkas. Antraip turėsit ilgai smilkstančias žarijas, kurios neduos efektyvios šiluminės naudos. Didžiąją pakuros dalį pridėkite stambių, sausų malkų tokiu principu: pakuros centre dedamos ilgiau degančios malkos, šonuose – greičiau sudegančios. Jeigu dėsite atvirkšiai – turėsite žarijų šulinį ir ore kabantį oro skirstytuvą. Bei temperatūros perkritimus katile. Šonai ir šiaip lėčiau dega, o kol nudega šoninės malkos – katilas pravėsta. Tada skirstytuvas nukrenta į centrą ir katilas vėl įsibėgėja. Taip ir siūbuoja temperatūra, kol nesudega visa pakura. Jei šone esančios malkos sudega grečiau, tada viskas tolygiai leidžiasi žemyn. Klasika: centre stora beržinė malka per visą pakuros skersmenį, šonuose – trumpesnės eglinės ar alksninės malkos. Jei centre ąžuolas – į šonus dedamas beržas. Taip sukrovus malkas užtikrinamas stabilus ir tolygus degimas. Jeigu lauke nėra labai šalta – katilo viršuje dėkite kaitresnes malkas (jų reiks pirminiam sistemos įšildymui), o žemiau (nuo vidurio ir žemyn) – mažesnio kaitrumo malkas. Jos ramiai degdamos patenkins jūsų namo šilumos poreikius.

Ant malkų viršaus paskaldykite prakurų, kelis popieriaus lapus ir užkurkite laužiuką. Duris priverkite tiek, kad liktų poros pirštų storio plyšys. Tegul prakuros gerai įsidega. Tinkamai sumontavus kaminą ir turint gerą trauką dūmai iš pakuros nebus metami į vidų – jie keliaus į kaminą. Jei uždegimo pradžioje dūmai veržiasi į katilinę, vadinasi su trauka blogai, reiktų žiūrėti ar tinkamas kaminas ir ar jis švarus.

Kai prakuros įsidegė – atkabiname oro skirstytuvo žiedą, nuleidžiame skirstytuvą ant malkų ir uždarome katilo dureles. Viskas. Jeigu sistema sumontuota ir subalansuota tinkamai tuomet galite išeiti iš katilinės ir parą joje nesirodyti. Jeigu tenka eiti anksčiau – kažką padarėte blogai. Pradėkite skaityti nuo pradžių.

Pakuros degimo trukmė.

Užkūrus katilą prasideda aktyvaus degimo fazė – katilas šildo save, sistemą ir atvėsusius namus. Sistema darbinę +75-80C temperatūrą pasiekia per 30-45min. Jeigu taip neįvyksta – kažkas blogai su šildymo sistema. Kai namai sušildomi – katilas pereina į ramaus degimo / dalinio smilkimo režimą, kuris trunka 22-24val.

Ar katilas dirba optimaliai galima spręsti pagal išmetamų dūmų spalvą. Jeigu aktyvaus degimo metu katilas meta gausų, bet ramų baltos spalvos dūmą per kaminą – viskas gerai. Jeigu dūmas juodas, vadinasi degimo procesas vyksta neoptimaliai, katilas dirba neefektyviai. Ramaus degimo metu idealiu atveju dūmo nesimato visai arba matosi skystas baltas dūmelis.

Degimo trukmė, be abejo, nemažai priklauso ir nuo konkretaus namo bei kuro. Mano namo šildomas plotas 160kv.m. (įskaitant 29kv.m. garažą, kuriame palaikau +10C) ir kūrenant sausomis malkomis pakura dega 22-24val.

Jūsų atveju gali būti įvairiai. Gali būti, kad kuras nėra pakankamai sausas – tada įkrova degs trumpiau. Gali būti, kad namo šiluminiai nuostoliai dideli (namas kiauras) – tada pakura degs trumpiau. Arba visai trumpai. Žodžiu degimo trukmė labai priklauso nuo konkretaus namo aplinkybių, bet tai, kad katilas kūrenasi parą nėra mitas. Jis kūrenasi parą ir namuose būna +21-22C šilumos.

Tačiau katilas lieka katilu, o žmogus nėra jo tarnas. Ką daryti, kai žiemą reikia išvykti ilgesniam nei vienos paros laikotarpiui? Mane gana ilgai domino šis klausimas ir aš nuosekliai eksperimentavau, kol gavau atsakymą kaip elgtis, kad galėtčiau išvykti savaitgaliui pas bičiulius ir namai nesušaltų kiaurai.

Vienais metai gavau nusipirkti džiovinto beržo atraižų iš vienos baldininkų įmonės. Tai buvo beržo lentų atraižos, kurias susimulkinau 20-30cm ilgio pagaliukais. Užkrovus pakurą šitokia mediena iki viršutinių durelių apačios katilas kūrenosi 46 valandas. Tačiau reikia nepamiršti fakto, kad prieš užkuriant namai dar buvo neatvėsę ir boileryje buvo kašto vandens. Žodžiu katilui nereikėjo aktyviai kūrentis, jam tereikėjo palaikyti esamą šilumą namuose. Tad jeigu norisi kur nors išvykti – reikia iš vakaro pakurti katilą, sušildyti reikiamai namus ir prieš išvykstant jį pakurti iš naujo, kol namai nepradėjo vėsti. Įvertinant faktą, kad užgesus katilui namuose šilumą dalinai palaiko įšilės grindinio šildymo betonas – namus galima drąsiai palikti dviem su puse paros ir parvažiavus rasti pakenčiamą situaciją.

Esu pasiekęs ir rekordą, tačiau jo kartoti nemėginau. Išvaliau visą katilą iki dungo, pridėjau medienos briketų, o tarpus užpildžiau medienos granulėmis. Užkūriau esant šiltiems namams. Katilas kūrenosi beveik tris paras. Taip, teisingai perskaitėte – tris paras be kelių valandų. O nekartojau eksperimento todėl, kad tai brangus šildymo būdas: į katilą susipylė keletas pokų briketų ir dar bent keturi maišeliai granulių. Paskaičiavus pinigus paaiškėjo, kad kuro kaina siekė tiek, kiek būtų kainavę šildyti namą elektra. Be to kūrenant malkas degimo pelenai tarp malkų krenta žemyn ir netrukdo degimui. Užkrovus pakurą briketais ir granulėmis pelenams tiesiog nebuvo kur nukristi, oro skirstytuvas dažnai skendo pelenuose, kas trukdė paduoti orą į degimo židinį. Tai sąlygojo gana žemą darbinę temperatūrą: katile laikėsi 55-60C.

Žodžiu jeigu reikia išvykti ilgesniam nei paros trukmės laikui ir bijote, kad sušals name augančios gėlės – nebijokite. Galima priversti katilą dirbti ilgai, tik reiks papluštėti ir tai kiek kainuos. Jeigu siekiate optimalaus komforto / išlaidų santykio – kūrenkite sausomis malkomis, užkuriant katilą kas parą. Tai pigiausias ir patogiausias kūrenimo režimas.

Dar apie trauką.

Nepaminėjau vieno svarbaus ir esminio dalyko – oro pritekėjimo į katilinę. Man teko susidurti su situacija, kai žmogus skundėsi, kad sistema gera, katilas švarus, malkos sausos o traukia prastai, degimas vangus, temperatūra katile kyla nenoriai net ir esant plačiai atvertai oro padavimo sklendei. Apžiūrėjus situaciją sprendimas atsirado paprastai: tiesiog užteko atidaryti duris į katilinę.

Kitaip tariant aš noriu pasakyti, kad namo sandarumas yra labai gerai, bet viską reikia daryti su protu. Katilui būtinas didelis kiekis oro, kuris lengvai patenka į katilinę. Nes tiek, kiek jo išskrenda sudegusio su dūmais per kaminą – tiek jo turi ir pritekėti į katilinę. Jeigu oro pritekėjimo nebus, tai katilinėje ilgainiui sumažės natūralus slėgis, prasidės oro stygius ir sutriks katilo veikla. Orą reikia ne tik išmesti, bet ir paduoti į katilą. Tiek, kiek jo reikia. Todėl jeigu degimas vangus – apžiūrėkite, ar katilinė nėra pernelyg sandari. Aš padaręs grindų apačioje angą tiesiai į lauką ir uždengęs 15x15cm ventiliacinėmis grotelėmis. Tiek užtenka, kad katilas iš lauko pasiimtų reikiamą oro kiekį ir neatšaltų katilinė.

Katilo valymas.

Net ir esant idealioms sąlygoms katilą reiks valyti. Kaip jau rašiau aukščiau – kamino aš nevalau. Viskas švaru, tik kartą per metus (pabaigus kūrenimo sezoną) nuimu apatinės pravalos dangtelį ir išmetu visus susikaupusius suodžius ir nubyrėjusias dervas.

Katilą valau du kartus per sezoną. Pirmą kartą – prieš Kalėdas, antrą – kūrenimo sezoną pabaigus. Katilo sienelių nevalau, pravalau tik tarpą katilo viršuje tarp pakuros ir oro pašildymo bako. Jį valau su metrine metaline linuote, kurią nusipirkau diedukuose. Ir išsemiu pelenus: 5-6 kibirus. Kodėl rekomenduojama valyti kartą per mėnesį, o valau tik du kartus? Nes taip geriau.

Prieš Kalėdas valau todėl, kad po Naujų metų prasideda rimtieji šalčiai – man reikia maksimaliai talpios pakuros ir dėsiu rimtą kurą. Iki Kalėdų užtenka tiek, kiek telpa. Ypač, jei ruduo šiltas ir ilgas, tuomet pelenų būna mažai. Du mėnesius nuo naujų pakūrenus dugne susikaupia kietai supresuotų pelenų pagalvė, mat kaskart dedant malkas jos savo svoriu supresuoja pelenus. Tačiau aš šios pagalvės nevalau, nes ateina pavasaris. Kovo mėnesį šalčiai ne tokie atšiaurūs, dienos metu būna daugiau saulės – ir šildymo poreikis mažėja. Taigi pelenų sąskaita sumažėjęs pakuros tūris man sutaupo šiek tiek malkų, su mažesniu kiekiu pakankamai aprūpina namą šiluma.

Pasibaigus šildymo sezonui išvalau katilą ir palieku ramiai iki rudens. Rudenį, prieš užkuriant pirmą karta, apžiūriu sistemą, nuleidžiu slėgį iki 0,5bar ir patikrinu išsiplėtimo indo slėgį. Būna, kad jis sumažėja per metus dėl nesandaraus ventilio arba dingsta dėl nusidėvėjusios išsiplėtimo indo gumos. Jei reikia – slėgį papildau. Slėgis išsilėptimo inde turi būti 0,85-1bar ribose, kad šylanti sistema turėtų kur dėti besiplečiantį vandenį. Kasmetinė išsiplėtimo indo patikra būtina!

Kartą per sezoną būtina patikrtinti apsauginį vožtuvą: pasukti jo rankenėlę ir įsitikinti, kad jis neprikepęs ir sugeba atsidaryti. Šiek tiek pritaškysite vandens, bet miegosite ramiai, nes žinosite, kad apsauga veikia.

Dar patikrinu ir jei reikia – išvalau mechaninio filtro tinklelį, vėl užpildau sistemą iki 1bar. ir įsitikinęs, kad siurblys po vasaros tebeveikia gerai, pradedu naują šildymo sezoną.

Štai ir viskas. Ar tai daug? Man – ne. Galėčiau keisti sprendimą kitokiu, gal taip ir bus, kai šis katilas pradegs ir prakiurs. Tačiau kol nėra kondensato, gali būti, kad jis dar ilgai tarnaus. Ką gi, teks (iš)gyventi su tuo ką turiu. Manau, kad perpratau šio įnoringo katilo veikimo principą ir sukūriau maksimaliai komfortabilias eksploatavimo sąlygas, kiek tai įmanoma. Po visų modernizacijų liko įvairių detalių ir išleistus pinigus primenančios sąskaitos. Pamokos kaip susitvarkyti su katilu man kainavo antra tiek, kiek sumokėjau už patį katilą. O visą šį tekstą surašiau tam, kad jūs galėtumėte pasinaudoti mano sukaupta patirtimi ir nelipti ant to paties grėblio dar kartą. Nes šis grėblys kerta ne per kaktą, o per motyvaciją ir piniginę.

Apie mitus ir legendas.

Beskaitant forumus ir bendraujant gyvai su katilų šeimininkais prisirankiojau visokių keistų gandų ir legendų. Tad dar keli žodžiai apie tai.

„Žvakė – tai raketa, kuriai tik laiko klausimas kada ji pakils” yra gajausias mitas. Tarp internautų sklando barzdotos pasakos apie tai, koks nesaugus yra šis katilas ir kaip jis sprogsta, tapdamas raketa paleidimo metu. Sklando visokios legendos apie tai, kaip sprogsta šie katilai, nors „viskas buvo gerai”.

Stropuva yra saugus ir patikimas katilas, jeigu sumontuotas teisingai ir eksploatuojamas atsižvelgiant į katilo gamintojo nurodymus. Visi sprogimai, virimai ir raketų paleidimai vyksta iš durnumo arba neatsargumo. Dar kartais – iš tinginystės.

Pavyzdžiui: jeigu pradėjo varvėti apsauginis vožtuvas – patingėjo jį pakeisti, o tiesiog užsuko aklę. Po to kai užvirė sistema ir pakilo slėgis – jam nebuvo kur dėtis. BABACH!

Taip ir turėjo būti. Nes neveikė apsauginis vožtuvas. Žinoma, egzistuoja kategorija žmonių, kurie galvoja, kad stabdžius automobiliuose ir apsauginius vožtuvus šildymo sistemose sugalvojo bailiai. Tada neskleiskite legendų.

Kitas atvejis – sistema sprogo po to, kai paaiškėjo, kad cirkuliacinio siurblio pajungimo laidas buvo permestas per dūmtraukį, o oro padavimo sklendė buvo netvarkinga. Laido izoliacija pradegė, užtrumpino ir išmušė elektros saugiklį. Siurblys sustojo. Bet katilas sėkmingai degė toliau, nes oro gavo ir toliau. Finalo pasakoti nereikia? Nelaimėlis prie -25C bėgiojo rėkaudamas kas gali jam pastatyti kitą katilą ir atšildyti namus ir katilinę.

Nemačiau ir negirdėjau nei vieno atvejo, kad Stropuvos katilas kaip raketa pakiltų dėl gamintojo kaltės. Pasitaikė tokių atvejų? Papasakokit, būtų įdomu išgirsti.

O ir šiaip visokių marazmų prisiklausau. Vienam kaminas užsinešė – tingėjo valyti. Nutarė į kaminą pripilti benzino ir uždegti. Sako žmonės, dervos nudega ir nukrenta – valyt nereikia. Dervos, žinoma, nudegė. Bet kol nudegė žmogelis pražilt suspėjo matydamas į vertikalią turbiną pavirtusį kaminą ir besimelsdamas, kad troba nesupleškėtų.

Kitas gi nutarė, kad oro padavimas per skirstytuvą yra prasta mintis ir kūrena katilą pravėręs apatines dureles (tas, kurios skirtos pelenams išimti). Žodžiu bepročių savižudžių pilnas pasaulis, tačiau tai dar nereiškia, kad pats katilas iš principo yra nesaugus ar pavojingas.

Jis saugus ir patikimas. Tik netingėkite skaityti instrukcijų ir laikytis gamintojo saugumo nurodymų.

Apibendrinant.

Katilas yra primityvus, nepatogus ir netobulas. Gaila, kad gamintojai užmigo ant laurų ir nesirūpina nei vartotojų atsiliepimais nei gaminio tobulinimu. Nors pirminė idėja buvo visai neprasta.

Surašiau kiek pamenu. Jeigu ko neradote – rašykite man: regimantas [eta] gmail.com. Jeigu galėsiu – patarsiu, jei ką pamiršau ar praleidau – atrašysiu jums ir šį tekstą papildysiu.

Tik prieš kreipdamiesi noriu, kad žinotumėte kelis dalykus:

aš neprisiimu jokios atsakomybės už jūsų veiksmus ir teksto interpretaciją. Visas šis tekstas yra patariamojo pobūdžio ir bet ką darydami vadovaukitės savo galva. Aš neatsakau už tai, kaip jūs supratote mano tekstą ir kokių veiksmų ėmėtės savarankiškai. Už viską, ką darote ir šių veiksmų paskemes atsakote tik jūs.
aš nesu profesionalus santechnikas, aš negyvenu iš to, kad montuoju Stropuvos katilus arba taisau svetimas klaidas. Katilo problemų sprendimų paieškomis užsiėmiau todėl, kad manęs netenkino buvusi situacija ir aš nemėgstu daryti pagal principą „todėl, kad visi taip daro”. Aš mėgstu išsiaiškinti kodėl taip reikia, kokios yra priežastys, kokios bus pokyčio pasekmės. Viskas mūsų gyvenime turi priežastį, veiksmą ir atoveiksmį. Ir aš mėgstu žinoti kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip, o ne daryti todėl, kad visi taip daro.
aš nepatarsiu jums dėl anglinių Stropuvų S-20U ir S-40U, nes aš neturiu tokio katilo ir neturiu patirties kūrenant anglį. Kūrenu malkomis ir neketinu keisti kuro.
ne, aš neužsiimu labdaringa veikla važinėdamas po Lietuvą už savo pinigus, kad galėčiau būti jūsų psichologu ir kad nelaimingas Stropuvos savininkas galėtų išsiverkti man ant peties ir iškeikti apgavikus santechnikus. Jeigu santechnikas nelikęs bendradarbiauti – meskit jį pro duris ir nemokėkite už jo darbus. Jeigu jis nori išspręsti problemas, bet neranda sprendimo – parodykit jam šį tekstą. Tiek turi užtekti, kad protingas žmogus suprastų savo klaidas ir jas ištaisytų. O debilus, kurie viešai ims mane niekinti jūsų akivaizdoje, meskite kibeni materi pro duris. Aš neužsiimu tarpininkavimu tarp jūsų ir jūsų neišmanėlio santechniko.
jeigu situacija yra beviltiška, o aš turiu laisvo laiko nuo pagrindinių darbų – gal būt galėčiau atvažiuoti ir apžiūrėti jūsų turimą sistemą. Tačiau prieš tai dar kartą perskaitykite surašytą tekstą – jame rasite pagrindinius atsakymus. Yra teorinė galimybė, kad aš atvažiuosiu ir apžiūrėsiu jūsų katilinę ir pasakysiu kas yra blogai. Tačiau tai nebus rytoj ir nemokamai.
ne, Stropuvai tikrai nereikia pamaišymo, nereikia akumuliacinių talpų ir nereikia užsispyrimo bandant nugalėti ar paneigti fizikos dėsnius. Reikia tiesiog padaryti vieną kartą gerai ir jeigu jūs nieko neišmanote šildymo sistemose – nekiškite prie katilo nagų. Nes situacijos, kai atvažiuoji, subalansuoji sistemą, sutvarkai katilą ir palikęs šylančius namus išvažiuoji, o po savaitės sulauki skambučio, kad vėl šalta, atvažiuoji ir randi atsukinėtus kranus kitaip nei palikai ir gauni šeimininko atsakymą „atsukau, nes šalta buvo” – užknisa. Jeigu manote, kad žinote geriau ir mokate geriau – netrukdykite manęs. Aš ir taip nespėju atsakinėti apie tai ką daryti tiems, kas klausosi ir daro ką aš sakau.

Ir jau visai pabaigai – citata iš vieno forumo:

Sveiki. Isigijome zvakes tipo kieto kuro katila Econoterm. Aprisima dare santechnikai, bet nors ir esame visiskai zali, suprantame, kad kazkas negerai: patalpos beveik nesyla, susidaro daug kondensato, sokineja slegis, siurbliukas isijungineja prie nevienodos temperaturos, trieigis nebesisukineja. Pasiziureje i schema, matome, turbut, kad prie katilo griztamojo vamzdzio nera balansinio voztuvo, o gal mes neteisus? Su ten tais santechnikais neimanoma susikalbeti, niekados tokiu nebesamdytume, bet dabar jau yra kaip yra, reikia kazka taisyti. Gal galetumete patarti?

Galiu patarti. Nustokite nervuotis. Konstatuokite faktą, kad yra blogai ir žingsnis po žingsnio pradėkite nuo pradžių taip, kaip aš surašiau. Bus gerai.

Sėkmės jums, mielieji! Jaukios, baltos ir svarbiausia – namuose šiltos žiemos! :o)

2014m. gruodis.

Papildymas (2016m. sausis).

Gaunu nemažai laiškų, kuriuose dažniausiai kartojasi du klausimai. Matyt tai aktualu, todėl parašysiu atsakymus čia.

1. Kaip užkurti katilą iš naujo, jeigu apačioje dar yra žarijų ir jos ilgai rusena? Jeigu žarijų nedaug ir jos tik rusena, o aktyvus degimas nevyksta – kurkite katilą drąsiai. Tiesiog pasiruoškite prakuras iš anksto. Meskite malkas ant žarijų, dėkite prakuras, užkurkite iš viršaus ir dėl deguonies trūkumo apačia tiesiog užges. Tą ir gamintojas kažkuriame vartotojo vadove rekomendavo ir aš esu išbandęs. Viskas gerai. Tiesa, kol krausite malkas gali kiek pasmilkti ir padūminti į katilinę, bet užkūrus smilkimas liaunasi.

2. Kaip išvengti sistemos perkaitinimo dingus elektros tiekimui ir sustojus cirkuliaciniam siurbliukui? Vienas iš būdų naudoti UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį), prie kurio prijungtas automobilinis akumuliatorius. Pasieiškokit internete, rasite variantų – tai gana populiarus sprendimas. Kiti keli sprendimai: visų pirma katilas turi būti sutvarkytas taip, kad dingus elektrai ir pakilus temperatūrai katile užsidarytų oro padavimo sklendė. Taip katilas arba pilnai užges, arba degimas sumažės iki minimumo ir taps nepavojingas katilui. Antras būdas – turėti rezervinį radiatorių, per kurį savitaka eitų dalis srauto. Tačiau šis sprendimas nėra optimalus, nes įtakoja sistemos balansavimą ir efektyvumą. Tačiau dingus elektrai per tokį radiatorių galėtų keliauti srautas savarankiškai ir nuimti dalį šiluminio krūvio.

Šaltinis : www.stropuva.geltona.lt